Šį sakinį išgirdau iš savo klientės po įvykusios apžiūros, kai pardavinėjau gražų saulėtą dviejų kambarių loftą. Priešiškumas atsirado po kelių nekaltų kritikos strėlių apie buto interjerą.
Atsisveikinti su savo namais yra pakankamai sentimentalus momentas.
Taigi, prisėdom su kliente aptarti susiklosčiusią situaciją ir pasikalbėjome apie iššūkius, su kuriais susidursime, jeigu pirkėją rinksimės kaip kambarioką:
✖️Neparduodant buto dėl asmeninės nuomonės apie pirkėją, tiesiog prarasim daug laiko ir galimybę greičiau parduoti butą.
✖️Atsisakyti parduoti butą tam tikram asmeniui dėl asmeninių jausmų nėra etiškas sprendimas perkančiojo atžvilgiu.
✖️Priimti tokį sprendimą yra sunku, tačiau jums kartu nereikės gyventi, o parduoti už didžiausią pasiūlytą sumą, manau, sprendimas logiškas.
Aš laikausi nuomonės, kad ir koks brangus mums yra turtas, bet jeigu jau nusprendėt jį parduoti – asmeniškumus geriausia palikti nuošaly.
P. S. Notarinio sandorio metu abi šalys jau buvo pamiršę nemalonią situaciją ir linksmai dalijosi istorijomis 🙂


